Rudeninis įsitvirtinimas (rugsėjis–spalis)

Subalansuota startinė mityba

Dėmesys fosforui, kalciui ir mikroelementams (ypač cinkui ir borui). Naudinga apsvarstyti skystą įterpimą sėjos metu, sėklų beicavimą ar purškimą po sudygimo. Taip skatinama stipri šaknų sistema ir ankstyvas ūglių formavimasis prieš žiemą. Reikėtų vengti perteklinio azoto šiame etape, ypač nitrato formų, kurios gali paskatinti vešlią augmeniją, jautrią iššalimui.

  • Fosforas būtinas šaknų augimui ir energijos pernašai, didina atsparumą šalčiui.
  • Kalcis stiprina ląstelių sieneles, gerina augalo struktūrą ir žiemojimą.
  • Cinkas būtinas šaknų vystymuisi ir atsparumui šalčiui. 
  • Boras svarbus kalcio įsisavinimui ir ląstelių sienelių vientisumui.

Regeneracinė mityba žieminiams kviečiams padeda augalui prisitaikyti prie šalčio ir užtikrina efektyvų energijos srautą į šaknų biomasę.

Mikrobinė sėklų beicavimo priemonė

Sėklų beicavimas naudingais mikrobais, ypač endomikoriziniais grybais ir fosforą tirpdančiomis bakterijomis, gali pagerinti maisto medžiagų, ypač fosforo, įsisavinimą net šaltuose dirvožemiuose.

  • Mikoriziniai grybai praplečia šaknų sistemos pasiekiamumą, pagerindami maisto medžiagų ir vandens pasisavinimą. 
  • Fosforą tirpdančios bakterijos paverčia neprieinamą fosforą į augalams prieinamas formas. 
  • Geresnis maisto medžiagų panaudojimas lemia didesnius energijos rezervus ir  didesnį atsparumą stresui. 

Ankstyva mikrobinė kolonizacija aplink šaknis gerina maisto medžiagų ciklą ir dirvos agregaciją kas užtikrina gerą dujų apykaitą ir pralaidumą vandeniui. 

Lankydami žieminių kviečių laukus žydėjimo metu, pastebėjome didelius tarpus tarp bamblių. Augalai, savo išmintimi, nuolat interpretuoja signalus iš aplinkos ir savo vidinės mitybinės būklės. Kai augalas gauna gausų kiekį lengvai prieinamo nitratinio azoto, ypač ankstyvame augimo cikle, jis tai interpretuoja kaip signalą prioritetą teikti sparčiam vegetatyviniam augimui. Tai lemia:

  • Nitrato skatinamą ląstelių pailgėjimą, o ne ląstelių sienelių storėjimą. Tai duoda ilgesnius tarpubamblius (stiebo dalis tarp bamblių) ir bendrą „ištemptą“ augimą.
  • Sumažintą struktūrinį vientisumą, kadangi šios pailgėjusios ląstelės dažnai turi plonesnes, silpnesnes sieneles. Tai daro augalą fiziškai silpnesnį, labiau linkusį išgulti ir, svarbiausia, pažeidžiamą kenkėjų bei ligų. Kenkėjai, tokie kaip amarai klesti ant augalų, kurių sultyse gausu tirpių cukrų ir amino rūgščių – būdinga nitratų permaitintiems, vegetatyviškai dominuojantiems augalams. Patogenams lengviau prasiskverbti per silpnas ląstelių sieneles.
  • Sutrikusią reprodukciją, nes augalo energija ir ištekliai nukreipiami į daugiau lapų ir stiebo biomasės gamybą, augalų reprodukcinių struktūrų (pvz., ūglių, varpų ir galiausiai grūdų) sąskaita. Tai panašu į tai, kas kartais apibūdinama kaip „abu pedalai vienu metu nuspausti iki dugno“ – akseleratorius (azotas augimui) ir stabdis (dažnai augimo reguliatoriai, arba PGR, naudojami pernelyg dideliam augimui pristabdyti), kuriant augalą, kuris patiria stresą ir sunkiai pasiekia savo pilną reprodukcinį potencialą.

Įprastai remiantis sintetinėmis NPK, amonio nitratu, amonio sulfatu ar KAS, po to fungicidais ir insekticidais, sukuria priklausomybės ciklą. Pradinė azoto norma skatina vegetatyvinį augimą, dėl kurio augalai tampa silpni ir tada reikia cheminių priemonių, kad būtų suvaldyti dėl to atsirandantys kenkėjai bei ligos. Toks požiūris prieštarauja natūraliems augalo polinkiams, užuot su jais dirbęs.

Mūsų tikslas regeneracinėje žemdirbystėje yra suprasti, ko augalui reikia, kada to reikia ir kokia forma, kad palaikytume jo natūralius fiziologinius procesus ir kurtume įgimtą atsparumą.