Daugelis herbicidų, ypač vadinamųjų „hormoninių piktžolių naikintojų“, trikdo augalo ląstelių funkcijas, tokias kaip aminorūgščių gamyba, ląstelių dalijimasis ar augalų hormonų veikla. Nors žoliniai augalai, kalbant apie herbicidų naudojimą žieminiuose kviečiuose, paprastai yra atsparesni, jie nėra visiškai apsaugoti. Aktyvaus augimo laikotarpiais augalai gali būti ypač jautrūs, o tai gali lemti deformacijas arba sulėtėjusį vystymąsi. Toks stresas nukreipia augalo energiją nuo augimo ir derliaus formavimo į atsistatymą, dėl ko nukenčia bendra augalo būklė ir produktyvumas.
Humusinės medžiagos
Į maišymo talpą įdėjus aukštos kokybės huminės rūgšties pagal gamintojo nurodymus gali būti labai naudinga herbicidų šalutinio poveikio mažinimui. Huminės rūgštys gali chelatuoti herbicidų molekules, taip sumažindamos jų tiesioginį fitotoksiškumą pasėliui, bet vis tiek leisdamos joms veikti piktžoles. Be to, jos skatina šaknų augimą ir maisto medžiagų pasisavinimą, padedamos augalui greičiau atsigauti. Tai palaiko augalo dinaminę pusiausvyrą, nes padeda jam apdoroti ir pašalinti ksenobiotikus, sumažindamos energijos sąnaudas, kurias kelia stresas.
Jūros dumblių ekstraktai: Po ar prieš herbicidų naudojimo
Lapų purškimui naudojami skysti jūros dumblių ekstraktai aprūpina augalą gausiu kiekiu augalinių hormonų (citokininų, auksinų, giberelinų), amino rūgščių ir mikroelementų. Šios medžiagos veikia kaip biostimuliantai – jos stiprina augalo medžiagų apykaitą, gerina atsparumą stresui ir spartina atsigavimą. Jos palaiko augalo prisitaikymo mechanizmus, suteikdamos lengvai prieinamų išteklių remontui ir augimui.
Kalcis ir fosforas: Naudojama prieš ar po herbicidų
Šie makroelementai atlieka esminį vaidmenį augalų atsparumui. Kalcis yra būtinas ląstelių sienelių tvirtumui ir veikia kaip antrinis pasiuntinys streso signalizacijoje, padedantis augalui tinkamai reaguoti. Fosforas yra gyvybiškai svarbus energijos perdavimui (ATP) ir šaknų vystymuisi, nes aprūpina energija, reikalinga atsigavimui. Šių elementų palaikymas padeda išlaikyti augalo struktūrinę ir energetinę homeostazę.
Mikroelementų palaikymas
Herbicidai gali trukdyti tam tikrų fermentų sistemoms, kurios priklauso nuo mikroelementų. Užtikrinus pakankamą pagrindinių mikroelementų – mangano (Mn), cinko (Zn), geležies (Fe) ir boro (B) – kiekį, sustiprinami augalo detoksikacijos keliai ir bendra medžiagų apykaita. Pavyzdžiui, manganas yra itin svarbus fotosintezei ir augalo imuninei reakcijai. Šie elementai yra būtini norint palaikyti dinaminę pusiausvyrą ir užtikrinti augalo vidinę informacijos tėkmę biocheminiu lygmeniu.
Piktžolių spektro pokyčiai ir atsparumas (ekologinė sukcesija ir prisitaikymas)
Nuolatinis herbicidų naudojimas gali lemti herbicidams atsparių piktžolių rūšių evoliuciją. Taip pat keičiasi piktžolių spektras – nors kai kurios piktžolės yra kontroliuojamos, atsiranda kitos, atsparesnės ar tolerantiškesnės rūšys, kurios tampa nauju, dažnai dar didesniu iššūkiu. Tai sukuria nuolatinį poreikį naujiems cheminiams sprendimams, užuot sprendus pagrindines piktžolių plitimo priežastis.
Glifosato naudojimas prieš sėją
Glifosatas yra stiprus chelatorius, besijungiantis su esminiais mikroelementais, tokiais kaip manganas, geležis, cinkas ir varis, tiek dirvožemyje, tiek pačiame augale. Tai gali padaryti šias maisto medžiagas nepasiekiamas augalui, net jei jų dirvožemyje pakanka, sukeliant dirbtinį trūkumą. Tokie trūkumai silpnina augalo imuninę sistemą, todėl jis tampa jautresnis kenkėjams ir ligoms bei mažiau pajėgus vykdyti optimalią fotosintezę ir rizofagiją (augalų ciklinį mikroorganizmų „auginimą“ maisto medžiagoms gauti).
Norint užtikrinti efektyvų glifosato naudojimą
Svarbu įsitikinti, kad vandens pH yra rūgštinis, apie 3,5-4. Vandenyje neturi būti kietųjų druskų, kalcio ir magnio junginių, kurie silpnina efektyvumą, idealiausias yra tuščias vanduo (atvirkštinio osmoso). Jeigu druskų negalima pašalinti naudoti su amonio sulfatu arba fulvine rūgštimi.
