Kodėl piktžolės atsiranda?
Ar kada susimąstėte, kodėl vienoje lauko dalyje veši rūgštynės, o kitur plinta balandos? Piktžolės neatsiranda be priežasties. Iš tiesų bet koks „ne vietoje“ augantis augalas siunčia signalus apie tam tikras dirvožemio sąlygas. Tai yra tarsi dirvožemio žinutės: galime jas ignoruoti ir kovoti tik su pasekmėmis (purkšti herbicidus), arba galime jas suprasti ir spręsti problemų priežastis.
Piktžolių sėklos glūdi sėklų banke dirvožemyje ir laukia savo šanso. Kai dirvožemio aplinka pasikeičia (pavyzdžiui, suardžius dirvą, palikus ją be augalų dangos, sutrikus maisto medžiagų pusiausvyrai), piktžolės greitai pasinaudoja proga. Piktžolės lydi žemdirbystę visur, kur sutrinka dirvožemio pusiausvyra. Pastebėta, kad kuo stipresnis dirvožemio gyvybės sutrikdymas, tuo intensyviau pasirodo piktžolės. Jei sutrikimas lengvas ir trumpalaikis – dygsta vienametės piktžolės, o jei sutrikimas rimtesnis ar užsitęsęs – pradeda dominuoti daugiametės piktžolės. Taigi piktžolių gausa yra signalas, kad dirvožemiui kažko trūksta arba kažko per daug.
Piktžolės – žemės gydytojai
Į piktžoles nebūtina žvelgti vien kaip į priešus. Galima sakyti, jog „ten, kur ūkininkas nepadarė savo darbo, piktžolė perima funkciją“. Piktžolės veikia tarsi gamtos pirmoji pagalba – jos padeda stabilizuoti pažeistą dirvožemio ekosistemą. Kai dėl pH disbalanso, deguonies stokos, mineralų trūkumo ar gyvų šaknų nebuvimo iš dirvos ima šalintis maisto medžiagos, pasirodžiusios piktžolės jas sulaiko savo biomasėje. Vietoj to, kad maisto medžiagos būtų visiškai išplautos, piktžolės jas „sučiumpa“ ir saugo augalų pavidalu. Piktžolių šaknys ir antžeminė dalis taip pat uždengia dirvožemį, apsaugodamos jį nuo erozijos ir per didelio įkaitimo saulėje. Todėl piktžolės nėra gamtos klaida – veikiau jos atlieka dirvožemio gydytojo vaidmenį, kol mes, ūkininkai, išsiaiškinsime ir pagerinsime tikrąsias problemos priežastis.
Piktžolės kaip dirvožemio indikatoriai
Piktžolių atsiradimo logika yra ekologinė: kiekviena rūšis klesti ten, kur dirvos sąlygos atitinka jos poreikius. Kai cheminiai, fiziniai arba biologiniai procesai dirvoje išeina iš pusiausvyros, būtent tam tikroms sąlygoms prisitaikiusios piktžolės sudygsta ir auga. Kitaip tariant, kiekviena piktžolė yra žinutė apie dirvožemio būklę.
Įdomu tai, kad skirtingos piktžolės signalizuoja skirtingus dirvožemio disbalansus. Štai keletas dėsningumų:
- Lengvas sutrikimas: atsiranda greitos vienametės piktžolės (pvz., žliūgė, balanda).
- Stipresnis sutrikimas, vyrauja bakterijos: veši azoto mėgėjos piktžolės – tokios kaip dilgėlė, garstyčia, balanda.
- Anaerobinės sąlygos, suslėgta dirva, trūksta grybų: pradeda dominuoti atsparios daugiametės piktžolės (pvz., usnis, varputis).
Paprastai kultūriniai augalai (pvz., javai) blogai auga, kai dirva praradusi struktūrą, joje per daug tirpių nitratų, vyrauja bakterijos vietoje grybų ar trūksta prieinamo kalcio. Tokiais atvejais piktžolės reaguoja greičiau nei pasėlis ir perima erdvę. Piktžolės parodo, kuri dirvožemio ekosistemos dalis yra sutrikusi – ar tai struktūra, ar maisto medžiagų balansas, ar mikrobiologija. Žinodami tai, galime skaityti dirvožemio signalus ir imtis tikslinių veiksmų. Žemiau aptarsime keletą konkrečių piktžolių pavyzdžių – ką jos „kalba“ apie dirvožemį ir kaip ūkininkui tą vertėtų išnaudoti.
Ką kalba asiūklis?
Asiūklis (Equisetum arvense) mėgsta labai drėgnas, suspaustas ir rūgščias dirvas. Jei lauke gausu asiūklių, tai aiškus ženklas, kad dirvožemis užmirkęs, blogos struktūros ir trūksta kalcio. Ši piktžolė turi gilias, skvarbias šaknis ir gali augti deguonies stokojančioje terpėje – jai patinka redukuotos sąlygos (užpelkėjęs, žemo redokso potencialo dirvožemis). Taip pat pastebėta, kad asiūkliai kaupiasi dirvose, turinčiose daug silicio (smėlingose ar su silikato pertekliumi), kuriose vėlgi dažnai trūksta kalcio.
Ką daryti: asiūklis kviečia gerinti dirvožemio struktūrą ir mažinti rūgštingumą. Reikia didinti kalcio kiekį dirvoje (pvz., kalkinant smulkintu kalkakmeniu), gausinti organines medžiagas (kompostas, mėšlo įterpimas) – tai padės dirvai tapti puresnei. Taip pat būtina gerinti drenažą, kad paviršiuje nesikauptų vanduo. Padidinus pH ir dirvai pradžiūvus bei atsistačius struktūrai, asiūklio gausumas sumenksta – jam nebėra palankių sąlygų.
Ką kalba usnis?
Dirvinė usnis (Cirsium arvense) – viena iš tų piktžolių, kurios patinka suspaustas, molingas dirvožemis su pertekliniu magniu ir nepakankamu kalcio kiekiu. Tokiame dirvožemyje dalelės sulipusios tarsi klijais (magnis padeda formuotis kietoms sankaupoms), trūksta porų oro, ir į jį sunkiai skverbiasi kultūrinių augalų šaknys. Nenuostabu, kad usnys su savo galingomis šaknimis geba prasiskverbti pro kietą dirvą ir plisti toliau. Panašias sąlygas mėgsta ir kitos daugiametės dygios piktžolės, tokios kaip dirvinė pienė (Sonchus arvensis) – jos dažnai randamos laukuose, kur Ca:Mg santykis yra išbalansuotas Mg naudai.
Ką daryti: usnys signalizuoja apie būtinybę subalansuoti kalcio ir magnio santykį dirvožemyje. Praktikoje tai reiškia, kad reikėtų padidinti kalcio dalį: pavyzdžiui, išberti gipso (kalcio sulfato) – jis suteiks kalcio nesukeldamas pH šuolio, arba panaudoti kalkinimą, jei dirvožemis dar ir rūgštokas. Pagerinus kalcio kiekį, dirvožemis taps puresnis, geriau aeruotas (magnis nebelips gumulais), ir tokioms piktžolėms bus daug sunkiau plisti.
Ką kalba balanda?
Baltoji balanda (Chenopodium album) – tai vienametė piktžolė, kuri neretai ūkininkui signalizuoja: „Čia per daug azoto!“. Jei dirvoje matote gausiai balandų (taip pat dilgėlių ar garstyčių), tikėtina, kad dirvožemyje susikaupė perteklinis azoto kiekis, ypač nitrato formos. Tokią situaciją gali lemti pertręšimas sintetinėmis azoto trąšomis arba intensyvus organikos (mėšlo, šiaudų) skaidymas, kai trūksta anglies. Nitratų perteklius augalams nėra naudingas – kultūriniai augalai pasidaro „vandeningi“, jų audiniai silpnesni, todėl jie tampa jautresni kenkėjams ir ligoms. Balandos bei kitos azoto mėgėjos piktžolės minta tuo pertekliniu azotu ir taip laikinai jį suriša savyje, bet ūkininkui tai – ženklas peržiūrėti tręšimo technologiją.
Ką daryti: jeigu balandos rodo azoto disbalansą, vertėtų sumažinti greitai prieinamų azoto trąšų (pvz., amonio salietros) naudojimą. Siekiant sureguliuoti azoto ciklą, galima sėti posėlius, įterpti daugiau anglies turinčios organinės medžiagos (šiaudų, komposto). Taip azotas dirvožemyje bus cikluojamas lėčiau, daugiau liks amonio (NH₄⁺) formos, kuri augalams naudingesnė, o nitrato perteklius mažės. Taip pat padeda ir mikroorganizmų skatinimas – pvz., purškiant komposto arbata – kad dirvožemis pats palaikytų azoto balansą. Subalansavus mitybą, pasėliai sutvirtės, o balandos natūraliai praras savo pranašumą.
Ką kalba rūgštynė?
Rūgštynės (Rumex rūšys) dažnai užkariauja vietas, kurių dirvožemis rūgštus, linkęs užmirkti ir jame trūksta kalcio. Jei pievoje ar dirvoje gausu rūgštynių, galima įtarti, kad pH nukritęs žemiau 6, o gal ir <5,5 (labai rūgštu). Tokiose sąlygose augalams prieinamas kalcis ir magnis tampa riboti, sutrinka daugelio kitų maisto medžiagų įsisavinimas. Rūgštūs dirvožemiai dažnai būna suspausti ir prasčiau aeruojami, juose gali kauptis geležies, mangano perteklius, o neutralaus pH mėgėjams (daugumai kultūrinių augalų) šaknys vystosi vangiai. Rūgštynė savo rūgščiu skoniu tiesiogiai primena: „Dirva rūgšti!“ – ir perima teritoriją, kur kultūriniams augalams per nepalanku.
Ką daryti: rūgštynių dominavimas – signalas kalkinti dirvožemį. Reikia pakelti dirvožemio pH iki optimalesnio (apie 6,5–7) – tam tinka kalkakmenio įterpimas, dolomitas ar kitos kalkinimo medžiagos. Kalkinimas suteiks trūkstamo kalcio ir neutralizuos rūgštis. Taip pat pravartu gerinti dirvos aeraciją: taikyti lengvą paviršiaus supurenimą, auginti giliašaknes tarpines kultūras, kurios suardo suspaustą dirvą. Pagerinus struktūrą ir pakėlus pH, rūgštynės nustos dominuoti – jų vietą užims šarmingesnę terpę mėgstantys augalai (pvz., dobilai, kai kurios žolės).
Ką kalba dirvinė našlaitė?
Dirvinė našlaitė (Viola arvensis) – nedidelis lauko augalas, kurį taip pat galime laikyti piktžole, jei jo gausu pasėlyje. Ši rūšis dažnai randama dirvose, kur trūksta augalams prieinamo fosforo (P) ir galbūt kalcio. Fosforas rūgščiuose ar per daug suartėjusiuose dirvožemiuose tampa užrakintas – neprieinamas augalams, nors bendra jo koncentracija dirvoje gali būti aukšta. Našlaitė tarsi sako: „dirvožemiui trūksta fosforo ir kalcio!“. Ji sugeba augti skurdžiose dirvose, kur kiti augalai dėl fosforo trūkumo skursta. Taip pat našlaitės mėgsta kiek rūgštesnę terpę, tad jų gausa gali koreliuoti su žemesniu pH.
Ką daryti: dirvinė našlaitė indikuoja poreikį gerinti fosforo prieinamumą ir kalcio lygį dirvoje. Pirmiausia verta atlikti dirvožemio tyrimą, kad patvirtintume P ir Ca trūkumą. Sprendimai galėtų būti: skatinti mikorizinius grybus (pvz., užsėti mikorize apveltą tarpinį pasėlį arba naudoti biologinius preparatus) – mikorizė padeda atlaisvinti užsispyrusį fosforą dirvoje. Taip pat, jeigu pH žemas, kalkinimas suteiks ir kalcio, ir padarys fosfatą prieinamesnį. Trumpalaikei pagalbai galima panaudoti ir lapų tręšimą fosforu, bet galutinė išeitis – subalansuoti dirvą, kad fosforas natūraliai būtų pasiekiamas šaknims.
Piktžolių signalai glaustai
Toliau pateikiame trumpą piktžolių, dirvožemio disbalanso ir pasėlių rizikų santrauką. Ši lentelė padės greitai įvertinti, ką gali reikšti lauke dominuojanti piktžolė:
| Piktžolė | Ką signalizuoja (dirvožemio sąlygos) | Pasekmės pasėliams |
|---|---|---|
| Žliūgė (Stellaria media) | Paviršius nuolat drėgnas, vėsus; nitratai kaupiasi negiliai dirvoje; kultūrinių augalų šaknys sekliai išsivysčiusios | Pasėlis silpnas, neįsišaknijęs; didėja lapų ligų rizika (drėgnoje aplinkoje plinta grybinės ligos). |
| Balanda (Chenopodium album) (taip pat dilgėlė, garstyčia) | Perteklinis azotas (daug nitratų); nestabilus humusas; vyrauja bakterinė veikla, trūksta grybų | Augalai vešlūs, tačiau audiniai silpni – didesnė ligų ir kenkėjų rizika dėl azoto disbalanso. |
| Asiūklis (Equisetum arvense) | Suspaustas, užmirkęs ir rūgštus dirvožemis; trūksta kalcio, per daug silicio; anaerobinė (deguonies stokojanti) terpė | Dėl užmirkimo ir anaerobinių sąlygų kultūriniams augalams kyla šaknų puvinių pavojus, jie skursta; asiūklis klesti ten, kur kiti žūva. |
| Usnis (Cirsium arvense) | Perteklinis Mg, Ca trūkumas; dirva labai kieta, prastai aeruota | Kietoje, grumstuotoje dirvoje kultūrinių augalų šaknys sunkiai auga, augalai silpnesni; didėja deguonies stygius, susidaro niša gilią šaknų sistemą turinčioms piktžolėms. |
| Rūgštynė (Rumex spp.) | Rūgštus dirvožemis (žemas pH); trūksta kalcio; dažnai užmirksta (anaerobinės sąlygos); galimas Mg perteklius prieš Ca | Rūgšti terpė silpnina pasėlius (maisto medžiagos sunkiai įsisavinamos); tokioje dirvoje plinta rūgštingumui atsparios piktžolės, o kultūriniai augalai gali sirgti dėl mikroelementų trūkumo. |
| Dirvinė našlaitė (Viola arvensis) | Fosforo trūkumas (P „užrakintas“ ir neprieinamas); galimai ir kalcio trūkumas; dirva gali būti rūgšti | Pasėliams trūksta P – lėtesnis šaknų ir daigų augimas, mitybos stygius. Be mikrobų pagalbos fosforas lieka neprieinamas, todėl augalai nualinti, o našlaitė klesti. |
Regeneraciniai sprendimai
Suprasdami, kokias žinutes mums siunčia piktžolės, galime pereiti nuo simptomų gesinimo (nuolatinio purškimo ir žemės dirbimo) prie pagrindinių problemų sprendimo – dirvožemio sveikatos gerinimo. Tai ir yra regeneracinės žemdirbystės esmė. Žemiau – keli patarimai, kaip pasitelkus agronominę logiką ir ekologiją atkurti pusiausvyrą dirvoje:
- Subalansuoti mineralus: Remkitės dirvožemio tyrimų duomenimis. Jei piktžolės rodo kalcio trūkumą ar Mg perteklių – pakalkinkite dirvą arba įterpkite gipso, kad optimizuotumėte Ca:Mg santykį. Jeigu matote azoto pertekliaus požymius – peržiūrėkite tręšimo planą: mažinkite sintetinio azoto normas, įterpkite daugiau organinių medžiagų su anglimi (kad azotas imobilizuotųsi į humusą). Optimalus mineralų balansas (pvz., pakankamas kalcio kiekis) pagerina struktūrą ir stiprina kultūrinius augalus, kad jie galėtų konkuruoti su piktžolėmis.
- Gaivinti dirvožemio biologiją: Mikroorganizmai – nematomi dirvožemio sąjungininkai, kurie perdirba organiką į augalams prieinamas maistines medžiagas. Svarbu nežudyti dirvožemio gyvybės – venkite perteklinio pesticidų ir cheminių trąšų naudojimo, nes jie sunaikina naudingus mikrobus ir silpnina augalų imunitetą. Vietoje to, skatinkite jų augimą: sėkite įvairius posėlius, naudokite kompostą, komposto ekstraktą, mikrobiologinius preparatus. Pavyzdžiui, mikoriziniai grybai padeda augalams pasisavinti fosforą ir kitus elementus. Sveikas mikrobiomas užtikrina, kad maisto medžiagos cirkuliuos dirvoje nuolat, ir mažėja poreikis piktžolėms perimti maitinimo funkciją.
- Mažinti dirvožemio dirbimą: Intensyvus žemės dirbimas sunaikina grybieną, suardo agregatus ir oksiduoja dirvą (pripildo per daug deguonies), dėl to organika greitai sudega, o augalai lieka be ilgalaikės mitybos. Taikant minimalų žemės dirbimą arba tiesioginę sėją, dirvožemis išlaiko geresnę struktūrą, išsaugomi grybų hifai, Tai padeda palaikyti optimalesnį drėgmės ir oro balansą, stabilesnį redokso potencialą, todėl mažiau kyla piktžolių antplūdžių.
- Nepalikti dirvos plikos: išlaikyti gyvas šaknis – vienas kertinių regeneracinės žemdirbystės principų. Plika dirva greitai praranda drėgmę, kinta jos temperatūra, sudygsta piktžolių sėklos. Po derliaus nuėmimo pasėkite tarpinį pasėlį (posėlį), išbandykite įsėlį. Tanki augmenija užgožia šviesą piktžolių daigams (šešėliavimo efektas), sunaudoja perteklines maisto medžiagas, kurios kitu atveju maitintų piktžoles, ir apsaugo dirvą nuo erozijos. Tinkamai parinkti posėliai (pvz., ankštiniai dėl azoto fiksavimo, kryžmažiedžiai dėl biofumigacijos) gali net tiesiogiai slopinti piktžoles alelopatinėmis medžiagomis.
- Įvairinti sėjomainą: Monokultūros ar trumpa sėjomaina sudaro vienodas sąlygas metai iš metų, todėl tam tikros piktžolės prisitaiko ir kasmet sudygsta gausiai. Įvairovė – priešingai – klaidina piktžoles. Varijuokite žieminius ir vasarinius pasėlius, javus keiskite ankštinėmis žolėmis, įterpkite daugiametes žoles. Skirtingi augalai skirtingu metu sudaro vis kitokias sąlygas (šviesos, šešėlio, šaknų eksudatų, drėgmės suvartojimo), todėl piktžolių rūšys nespėja prisitaikyti ir prasčiau konkuruoja. Toks kultūrinis piktžolių slopinimas ilgainiui sumažina ir herbicidų poreikį.
Trumpai tariant, piktžolės mums pasakoja, kas vyksta po žeme: kur dirva suspausta, kur nualinta, kur pertręšta ar biologiškai „išbalansuota“. Vietoj to, kad vien tik kovotume su piktžolėmis kaip simptomu, verta įsiklausyti į jų nešamą žinią. Taikydami regeneracinės žemdirbystės principus – atstatydami mineralų pusiausvyrą, saugodami dirvožemio gyvybę ir struktūrą – pašaliname pačią piktžolių atsiradimo priežastį. Sveikesniame dirvožemyje kultūriniai augalai auga stipresni, uždengia žemę ir patys tampa geriausiu piktžolių kontrolės įrankiu. Taip piktžolės iš sąjungininkų, padedančių diagnozuoti bėdas, palaipsniui virsta ir indikatoriumi, kad einame teisingu keliu – jei kasmet jų vis mažiau, vadinasi, dirvožemio būklė gerėja, o ūkis tampa atsparesnis ir darnesnis.
