Piktžolių atsiradimas pasėliuose nėra atsitiktinumas – tai gamtos atsakas į konkrečias dirvožemio sąlygas ir mūsų ūkininkavimo praktikas.
Žolės – tai augalai, gyvi organizmai, kurie fotosintezės dėka naudodami šviesos energiją iš neorganinių medžiagų gamina sau maistą ir maitina mikroorganizmus gyvenančius dirvoje. Jos auga ten, kur susidaro palankios sąlygos, ir yra linkusios užimti laisvus plotus laukuose, kuriuose kultūrinių augalų nėra arba jie reti.
Pasitaiko, kai „piktų” žolių laukuose yra per daug, tokiu atveju jos augdamos pradeda stelbti kultūrinius augalus, tad tenka imtis būdų padedančių jas sustabdyti: herbicidų, mechaninio dirbimo ar išpjovimo. Augalų (kultūrinių ir žolių) antžeminė masė gali būti puikiu mulčiu sekančiai kultūrai, kuris slopins naujų žolių augimą, saugos dirvožemio drėgmę, sudarys palankias sąlygas mikro ir makro organizmų veiklai.
Ką “piktos” žolės mums sako?
Augalų antžeminės dalies rūšinė įvairovė sukuria požeminės masės (šaknų) įvairovę. Augalų šaknys, tiek kultūrinių, tiek nekultūrinių, yra labai svarbios dirvožemio struktūros formavimuisi.
Kiekviena augalų grupė turi tik tai grupei būdingą šaknų sistemą, o jos susiformavimas priklauso nuo augalų rūšies, dirvožemio mechaninės sudėties, kietumo, maistinių medžiagų kiekio ir jų prieinamumo bei mikroorganizmų aktyvumo.
Augančios lauke žolės parodo dirvožemio fizines savybes: jo kietumą (tankį, g/cm³). Didžioji dalis kultūrinių augalų negali gerai augti suslėgtame dirvožemyje, nes jame trūksta oro. Tuomet jų vietą užima “piktžolės“:
- Laukuose augančios usnys, parodo, kad:
- dirvožemis yra sutankėjęs ir jame trūksta oro dėl mažo poringumo;
- vyrauja anaerobinės bakterijos;
- žemas dirvožemio Ca, P, Cu, Mn;
- K ir Fe koncentracija yra aukšta.
- Varpinių žolių dominavimas parodo, kad dirvožemis yra per purus (per daug mechaniškai sutrintas, lengvos mechaninės sudėties). Šių žolių šaknys suriša viršutinį dirvožemio sluoksnį, apsaugodamos jį nuo vėjo erozijos ir išdžiūvimo.
Žolės, kurios auga pasėliuose, parodo mums, kokių mikro ir makro elementų mūsų dirvožemiuose trūksta, o kurių yra per daug:
- Asiūkliai, rūgštynės, našlaitės, mėtos, samanos – auga rūgščioje žemėje (pH <6),
- Aguonos, dirvinės čiužutės, garstyčios, baltasis šakinys, pentiniai – mėgsta šarmines dirvas (pH >7),
- Ramunės, dirviniai vijokliai, ridikai, šalpusniai, jonažolės – auga lengvai rūgščiose/neutraliose dirvose (pH 6-7).
Kaip sumažinti arba visai pašalinti žolių neigiamą poveikį kultūriniams augalams?
Pateikiame keletą pasirinkimų, kurie gali padėti pašalinti neigiamą poveikį kultūriniams augalams:
- Bioįvairovės sukūrimas ir išlaikymas (sėjomaina, tarpiniai pasėliai, įsėliai, daugianariai pasėliai).
- Nepalankių augimo sąlygų sudarymas.
- Mechaninis žemės dirbimas (skutimas, kultivavimas, tarpueilių purenimas, pasėlių akėjimas).
- Mikroelementų Zn, Mn, B, Mo, Cu grąžinimas, makroelementų pusiausvyros atstatymas.
- Cheminės priemonės (herbicidai).
Išsamų pasakojimą apie „piktas“ žoles rasite mūsų vebinaro įraše
