Dirvožemio pH – tai rodiklis, nurodantis dirvos rūgštingumą arba šarmingumą, matuojamas skalėje nuo 0 iki 14. Dirvožemio pH lemia maistinių medžiagų prieinamumą augalams, mikroorganizmų veiklą ir augalų augimą. Netinkamas pH stabdo maistinių medžiagų (fosforo, kalio, magnio) įsisavinimą, net jei jų dirvoje yra pakankamai.

Dauguma sodo ir daržo augalų geriausiai auga, kai pH yra 6,0–7,0 (silpnai rūgšti arba neutrali dirva), nes tada maisto medžiagos pasisavinamos lengviausiai. 

Labai rūgščiose dirvose (pH<5,5) padaugėja tirpaus aliuminio ir mangano, kurie gali būti nuodingi augalų šaknims ir stabdyti jų augimą. Dirvožemio pH veikia dirvos gyvybę – pavyzdžiui, rūgščioje dirvoje sliekai beveik negyvena, o naudingų bakterijų veikla susilpnėja.

Dirvožemio pH ūkio augalams

Kviečiai

Optimalus dirvožemio pH kviečiams yra apie 6,0–7,0, nors kai kuriuose šaltiniuose nurodomas ir šiek tiek platesnis intervalas – 5,5–7,5. Kviečiai yra gana jautrūs dirvožemio rūgštingumui, todėl per rūgščioje dirvoje jų augimas gali būti reikšmingai apribotas. Šarminėje dirvoje augalams tampa sunkiau pasisavinti svarbias maisto medžiagas, tokias kaip fosforas, kalcis ir magnis, o tai gali neigiamai paveikti augimą, vystymąsi ir galutinį derlių.

Cukriniai runkeliai

Optimalus dirvožemio pH runkeliams yra 6,5–7,5, nes neutralus ar silpnai šarminis dirvožemis sudaro palankiausias sąlygas augalams augti ir efektyviai pasisavinti maistines medžiagas. Rūgščioje dirvoje (pH < 6,0) runkeliai sunkiau įsisavina fosforą ir kitas svarbias maisto medžiagas, o padidėjęs aliuminio aktyvumas gali būti toksiškas augalams ir stabdyti jų augimą. Jei dirvožemio pH yra mažesnis nei 5,5–6,0, rekomenduojama dirvą kalkinti (naudojant klintmilčius ar dolomitmilčius) ne vėliau kaip 18 mėnesių iki sėjos, kad dirvožemio reakcija spėtų stabilizuotis.

Rapsai

Rapsai yra jautrūs dirvožemio rūgštingumui ir geriausiai auga neutraliose arba silpnai rūgščiose dirvose, kai dirvožemio pH siekia 6,0–7,0. Optimaliausiomis laikomos 6,0–6,5 pH ribos, nes tokiomis sąlygomis augalai efektyviausiai pasisavina maisto medžiagas. Nors rapsai gali toleruoti ir neutralią ar silpnai šarmingą dirvą (iki pH 7,0–7,5), geriausi rezultatai pasiekiami subalansuotose dirvose.

Pupos ir žirniai

Pupos ir žirniai geriausiai auga neutraliose arba silpnai šarminėse dirvose, nes tokiomis sąlygomis efektyviausiai vyksta azoto fiksacija. Optimalus dirvožemio pH šiems ankštiniams augalams yra apie 6,5–7,0, nors kai kurių šaltinių duomenimis žirniai gali augti ir 6,0–7,5, o pupos – 6,4–7,0 pH intervale. Pupoms ir žirniams labiausiai tinka derlingi, vidutinio sunkumo priemoliai arba kalkingi priesmėliai, kuriuose pakanka drėgmės ir geros dirvos struktūros.

Kukurūzai

Kukurūzai geriausiai auga silpnai rūgščiame arba neutraliame dirvožemyje, kurio optimalus pH yra apie 6,0–7,0 (kai kuriais duomenimis – iki 6,5–6,8). Nors kukurūzai gali prisitaikyti prie skirtingų dirvožemio sąlygų, per didelis dirvos rūgštingumas ar šarmingumas gali neigiamai paveikti maisto medžiagų pasisavinimą ir sumažinti derlių.

Ar verta reguliuoti dirvožemio pH?

Reguliuoti dirvožemio pH yra labai verta ir dažnai būtina, siekiant gauti didesnį derlių, stipresnius augalus bei efektyviau naudoti trąšas. 

Pagrindinės priežastys, kodėl verta reguliuoti dirvožemio pH:

  • Maistinių medžiagų prieinamumas (didžiausia nauda).
  • Toksiškumo mažinimas.
  • Geresnis trąšų efektyvumas. 
  • Dirvožemio struktūros ir mikroorganizmų gerinimas.

Kaip reguliuoti dirvožemį?

Dirvožemį reguliuoti reikia atlikus tyrimus ir žinant esamą dirvožemio būklę. Pagal tai, koks dirvožemio pH, galima pasirinkti tinkamiausias priemones ir jų kiekius. Pavyzdžiui rūgščią dirvą reikia kalkinti. Kalkinimui naudojamos medžiagos: kalkakmenio miltai, kreida, dolomitmilčiai, jos sukelia dirvožemio pH. Jeigu norima tiksliai nustatyti, kokia kalkinimo priemonė yra tinkamesnė, reikia atlikti pilną dirvožemio tyrimą su CEC (katijonų mainų geba) bei visais katijonas. Tokiu būdu galima nustatyti ar dirvai labiau tiktų dolomitmilčiai ar kalkakmenis, o galbūt ir gipsas. Jeigu dirva šarminė, reikia naudoti medžiagas, kurios padidintų dirvos rūgštingumą. Dažnai tokiu atveju naudojama elementinė siera, rūgščios durpės ar specifinės trąšos, amonio sulfatas.

Tinkamiausias laikas kalkinimui yra ruduo (po derliaus nuėmimo) arba anksti pavasarį prieš sėją. Priesmėlio dirvas rekomenduojama kalkinti kas 4–5 metus, o sunkesnį priemolį, kas 5–6 metus.

Cheminės sudėties atžvilgiu kalkinės medžiagos skirstomos į oksidines, hidroksidines ir karbonatines:

  • Oksidinės kalkinės medžiagos – tai degtos kalkės (CaO), kurios pasižymi labai stipriu ir greitu poveikiu dirvožemiui, todėl efektyviai mažina dirvos rūgštingumą, tačiau dėl aktyvios reakcijos turi būti naudojamos atsargiai. 
  • Hidroksidinės kalkinės medžiagos – gesintos kalkės (Ca(OH)₂), kurios susidaro degintas kalkes apdorojus vandeniu. Jos taip pat gana greitai neutralizuoja dirvožemio rūgštingumą ir yra šiek tiek švelnesnio poveikio nei oksidinės.
  • Karbonatinės kalkinės medžiagos – tai kalcio karbonatas (CaCO₃), dažniausiai naudojamas klintmilčių pavidalu, bei dolomitmilčiai (CaMg(CO₃)₂), kuriuose be kalcio yra ir magnio. Šios medžiagos veikia lėčiau, tačiau yra saugesnės naudoti ir plačiai taikomos žemės ūkyje dirvožemio rūgštingumui reguliuoti bei augalams aprūpinti kalciu ir magniu.

Dirvožemio pH didėjimui įtakos gali turėti ir įvairūs natūralūs dirvožemyje vykstantys procesai:

  • Karbonatinių ir silikatinių mineralų irimas, kurio metu išsiskiria kalcis, magnis, kalis ir kiti baziniai elementai, galintys neutralizuoti rūgštis ir taip didinti dirvožemio pH. 
  • Organinių medžiagų skaidymasis ir mineralizacija. Šio proceso metu mikroorganizmai skaido augalines liekanas, o susidarę junginiai gali prisidėti prie rūgštingumo mažėjimo ir maisto medžiagų kaupimosi dirvoje.
  • Katijonų mainai dirvožemyje. Kai dirvožemio dalelės adsorbuoja daugiau bazinių katijonų, tokių kaip kalcis (Ca²⁺), magnis (Mg²⁺), kalis (K⁺) ar natris (Na⁺), jie gali pakeisti rūgštinius vandenilio ir aliuminio jonus, todėl dirvožemio pH didėja.
  • Šaknų išskiriamos medžiagos, kurios keičia dirvožemio cheminę aplinką bei mikroorganizmų aktyvumą šaknų zonoje.
  • Redukcinės sąlygos (užmirkimas), pavyzdžiui, dirvai užmirkus ir sumažėjus deguonies kiekiui, gali pakeisti kai kurių elementų chemines formas ir laikinai padidinti dirvožemio pH.

Kviečiame plačiau sužinoti apie kalkinimą, kalkinimo medžiagas, bazinius dirvožemio elementus ir tyrimus, kurie suteikia informaciją apie esamą dirvožemio būklę ir padeda priimti tinkamiausius sprendimus.